Judantys akmenys

Kanadoje, Mirties slėnio nacionaliniame parke, yra vieta, pavadinta Reistreko lyguma. Lyguma 4,5 kilometro pločio ir 2 kilometrų ilgio. Ji yra beveik idealiai plokščia – šiaurinis pakraštys tik 5 centimetrais aukštesnis už pietinį. Mirties slėnyje yra užregistruotas antras visų laikų aukščiausios temperatūros rekordas – 58 laipsniai.

Tačiau pati lyguma garsėja savo unikaliu fenomenu. Atrodo, kad kai niekas nemato, dolomito uolos šliaužia smėlėta lyguma, palikdamos vėžes išdžiūvusio ežero dugne. Paliktos vėžės yra vienintelis keisto akmenų judėjimo įrodymas. Šis fenomenas buvo pastebėtas jau daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau pradėtas moksliškai tyrinėti tik apie 1948 metus. Iki mūsų dienų keisto akmenų judėjimo priežastis taip ir nebuvo išsiaiškinta.
Yra dvi pagrindinės hipotezės, aiškinančios akmenų judėjimą.
1. Akmenys juda dėl tirpstančio ledo poveikio
2. Akmenys juda dėl drėgmės ir tornadinių vėjų.
Įdomiausia tai, kad abiejų teorijų šalininkai bėga nuo kitų įrodymų, ieško spragų moksliniuose procesuose ir taip bando įrodyti savo išvadas. Kažkas netgi teigė, kad akmenis po lygumą tampo neturintys ką veikti paaugliai. Šią teoriją galime iš karto atmesti, nes tokiu atveju būtų matyti pokštininkų pėdos. Magnetizmo teorija taip pat buvo atmesta, nes dolomitas neturi savyje jokio metalo, ir magnetizmas jokios įtakos jam turėti negali.
Pagal paliktas akmenų vėžes galima spręsti, jog lyguma akmenų judėjimo dienomis būna drėgna. Paprastai akmenys niekada nejuda, kai lyguma yra sausa, todėl vieninteliai pėdsakai tomis dienomis paliekami dykumoje – turistų.
Pagal tirpstančio ledo teoriją žiemą lygumoje susiformuoja ledo sluoksniai ir pradėję tirpti taip sumažina trintį, kad vėjas išjudina apie 300 kilogramų sveriančius akmenis ir stumia juos apie kilometrą. Vis dėlto ši teorija susiduria su keletu prieštaringų faktų. Atrodo, kad akmenų paliktos vėžės yra paralelėje vienos su kitomis, tačiau taip nėra, jos sukasi viena nuo kitos netaisyklingais intervalais. Apie 1950 m. buvo atliktas bandymas ir įrodyta, kad tirpstantis ledas akmenų pajudinti negali.
Kita hipotezė teigia, kad akmenis judėti priverčia egzotiškos ir vėjuotos aplinkos sąlygos. Iš tikrųjų toks akmenų judėjimas, kai jie ne rieda, o juda nekeisdami savo padėties, pagrindžia vėjo gūsių teoriją. Taigi tinkamas dirvožemis taip sumažina trintį, kad akmenims pajudinti reikia visai nedaug jėgos. Tačiau ir ši teorija susiduria su sunkumais. Akmenys palieka vėžes, todėl net ir slysdami per slidų purvą, jie reikalauja didelės jėgos, o vėjas vargu ar gali tokią suteikti. Kitas klausimas, kodėl šis reiškinys sutinkamas tik vienoje Žemės vietoje Kruopščiai tyrinėjusiems šį reiškinį žmonėms iškilo dar vienas klausimas - kur patenka akmenys, nukeliavę per lygumą. Šiauriniame lygumos pakraštyje turėtų būti tūkstančiai akmenų. Gerai žinoma, kad akmenys savo kelionę pradeda iš pietinės lygumos dalies, atitrūkę nuo byrančios uolos. Labai keista, kad nukeliavę per lygumą dolomitai papraščiausiai išnyksta, jų rasta tik keli.
Šiuo metu lyguma yra paskelbta Mirties slėnio nacionalinio parko draustiniu. Ilgą laiką ši lyguma buvo nusikaltėlių, narkotikų prekeivių ir akmenų vagių prieglobsčiu. Kiekvienas akmuo turi savo vardą, o nauji įstatymai, ginantys vietovę, dar labiau apriboja galimybes tyrinėti šį unikalų fenomeną. Lygumoje turi būti išlaikytos natūralios sąlygos, nepažeista gamtos ekosistema. Tai reiškia, kad niekam neleidžiama eiti į lygumą, kai ji yra drėgna, taip ji saugojama nuo erozijos.
Sakoma, kad gali valandų valandas laukti, kol akmuo pajudės, o jis - nė iš vietos. Bet vos valandai pasitraukus į šalį, akmuo pasislenka per gerą pusmetrį.

Šaltinis: Klaipėda, delfi.lt